Ar žinote kaip kartais vadinama slaugytojų bendruomenė? Angelus atmeskite, šventas motinas irgi.

Slaugytojus vadina MIEGANČIU GIGANTU. Mes sudarome didžiausią dalį asmens sveikatos priežiūros specialistų, mūsų tikrai daug, bet mes miegame, tylime. Ir kaip viena slaugytojų įkvėpėja Donna Cardillo sako– jeigu mes kalbėtume VIENU BALSU, visa žemė aidėtų, skambėtų.

Photo by Kammeran Gonzalez-Keola on Pexels.com

Lygiai prieš metus įvyko Slaugytojų forumas, kurio organizatoriai pakvietė mane pakalbėti apie tai, kodėl slaugytojai turėtų burtis? Pateikiu Jums savo pranešimo santrauką.

Ruošdamasi pranešimui mintyse pradėjau sukti laikrodį atgal ir bandžiau prisiminti, kada man parūpo slaugytojai kaip bendruomenė. Ne pacientai, o slaugytojai! Ir prisiminiau. Tas lūžis įvyko maždaug prieš 9 metus, kai vykdžiau tyrimą savo magistriniam darbui.

Organizavau interviu su tuo metu man žinomais slaugos lyderiais – slaugos organizacijų vadovais, įstaigų slaugos vadovais, slaugos mokslininkais. Tiriau slaugytojų dalyvavimą sveikatos politikoje, klausinėjau lyderių, ar turi galimybes slaugytojai dalyvauti toje politikoje ir kas trukdo slaugytojams įtakoti politinius sprendimus. Interviu buvo anoniminiai, todėl išgirdau nemažai nuoširdžių atsakymų. Trumpai tariant, tyrimo išvada buvo tokia – slaugytojai turi galimybių dalyvauti, įtakoti sprendimus tiek savo darbo vietoje, tiek valstybiniu lygmeniu, bet efektyviausia gali tai daryti ne po vieną, o būryje susivienijus. Tačiau susivienyti slaugytojams yra nelengva užduotis, tai patvirtino ir mano kalbinti respondentai.

Vienas kalbintas tyrimo metu respondentas teigė „formaliai visos slaugos organizacijos gali dalyvauti slaugos politikos formavime, tačiau kuomet reikia konsoliduoti jėgas, formuluojant problemas, nustatant prioritetus, jėgos yra išskaidomos dėl siaurų tarpgrupinių interesų ir dalyvavimo lygis tampa minimalus.“

Pripažinkime, visi norime, kad kiekvieno iš mūsų interesai būtų paisomi grupėje, organizacijoje… Ir kaip čia viską suderinti ir laikytis vienos linijos…

Ko reikia, kad slaugytojai organizuotai dalyvautų, kad ir politikoje? Nors dauguma slaugytojų sakytų – ai, nerūpi mums ta politika, administraciniai procesai, mes tik norime ramiai dirbti ir viskas. Atsiprašau, kolegos, mūsų profesija yra labai politinė, vien tai, kad esame licencijuoti asmens sveiktos priežiūros specialistai, mūsų veikla yra gan griežtai reglamentuota teisės aktais, kurie yra keičiami, atnaujinami priklausomai nuo įvairių interesų grupių poveikio, seimo sprendimų. Tik ar dažnai ta interesų grupė, besirūpinanti slaugos profesijos krypties nustatymu, yra patys SLAUGYTOJAI?…

Grįžkime geriau prie pradinio klausimo: ko reikia, kad slaugytojai organizuotai dalyvautų? Yra įvairių teorijų, atsakančių į šį klausimą. Pasinaudosiu Pilietiniu voluntaristiniu modeliu (Civic Voluntarism Model), kuriame teigiama – kad žmonės panorėtų organizuotai dalyvauti, reikalingi iš pradžių tam tikri ištekliai, kaip:

Laisvas laikas.

Slaugytojai, dirbantys keliais etatais, turintys šeimą, turi labai mažai laisvo laiko arba iš viso jo neturi.

Pinigai.

Slaugytojai neturi jausti pinigų trūkumo. Jeigu gyveni nuo atlyginimo iki atlyginimo, skaičiuoji centus, jokie valstybinės reikšmės reikalai tampa nesvarbūs. Tada susikoncentruoji tik į savo asmeninius interesus ir tik juos gyni.

Pilietiniai įgūdžiai

  • sugebėjimas veiksmingai bendrauti su kitais asmenimis visuomeninio intereso klausimais
  • apima kritinio mąstymo įgūdžius ir konstruktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje
  • apima sugebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir kritiškai jas vertinti (1)

Kai slaugytojas turi šiuos pagrindinius išteklius – laisvą laiką, pinigus bei pilietinius įgūdžius – pereinama prie „MOTYVACIJOS“, t.y.

  • koks yra slaugytojų interesas organizuotai dalyvauti?
  • kokia informacija yra prieinama slaugytojams?
  • ar gali slaugytojai ta informacija naudotis viešoje erdvėje?

Ir, mano nuomone, šioje vietoje slaugytojai atsiduria spąstuose, nes viskas kas vyksta slaugytojų darbo vietoje turi ir likti tos įstaigos viduje, neišeiti už jos ribų. Todėl ir atsiranda tokie dalykai, kaip anoniminiai skambučiai, laiškai. Taigi, pirmiausiai kalbant apie slaugytojų bendruomeniškumą, reikia kalbėti apie slaugytojų bendruomenės stiprinimą įstaigos viduje. Kuo įstaigos viduje esančių slaugytojų bendruomenės bus stipresnės (kalbu apie visą įstaigą, ne apie vieną skyrių), tuo labiau atsiras ir slaugytojų domėjimasis visuotiniais slaugytojų interesais, o ne asmeniniais.

Darykime prielaidą, kad išteklius jau turime, motyvaciją (norą) organizuotai dalyvauti irgi. Tada turi atsirasti „GALIMYBĖ“, t.y.

  • kur mes turėtume burtis?
  • prie ko mes galėtume prisijungti?
  • kas mus palaikys ir nuolat įkvėps?

Kitaip sakant, turi būti slaugytojų pritraukimo tinklai, kurie nuolat primintų – kodėl slaugytojai turėtų prie jų prisijungti, kas kur vyksta, ką konkreti slaugytojų bendruomenė jau pasiekė ir ko šiuo metu siekia. Ne veltui didelėse slaugytojų organizacijose visada yra žmonės atsakingi už naujų narių pritraukimą ir esamų išlaikymą.

Ir kai patenkintos visos šios trys sąlygos, išteklių, motyvacijos, galimybės – tada ateina slaugytojų apsisprendimas dalyvauti organizuotoje veikloje.

Slaugytojų forumo akimirka. Nuotrauka Manto Bartaševičiaus

O dabar pagalvokime – ar Lietuvos slaugytojai turi tokias sąlygas organizuotam dalyvavimui? Tikriausiai atsakymas yra aiškus, todėl miegosime toliau.


.